Kelionės•Viešbučiai

2 savaičių darbostogos Barselonoje: šilta vasaros pabaiga ir iki vakaro veikiantys muziejai

2 savaitės pralėkė kaip diena, o ilgi pasivaikščiojimai Ispanijos sostinės gatvėmis, pajūriu ir muziejų erdvėse šildo iki šiol.

Spalio pradžioje, orams Lietuvoje tik ėmus po truputį vėsti, susikrovėme lagaminus ir išvykome į saulėtą Barseloną – ne vėlyvųjų atostogų, o darbostogų!

Šiame įraše dalinuosi pasakojimu, kaip atrodė tos 2 savaitės darbostogų iki tol nepažintame mieste, kokias vietas pavyko aplankyti bei ką nuveikti, kokių sunkumų teko patirti.

Viešbučiai, kuriuose apsistojome darbostogų Barselonoje metu

Į Barseloną vykti pasirinkome spalį – mėnesį, kuomet oras dar turėjo būti pakankamai vasariškas, tačiau vasarą miesto gatves užtvindančių turistų skaičius smarkiai sumažėjęs, pačios intensyviausios naują sezoną pradedančio Vilniaus dienos – taip pat praėjusios. Darbostogų vykti norėjom trims savaitėms ir savaitę dar pasilikti atostogoms, tačiau ištrūkti pavyko tik viso trims savaitėms. Dvi iš jų dirbome, vieną – poilsiavome.

Tad dar tik pradėję planuoti kelionę turėjome atmesti galimybę butą Barselonoje išsinuomoti mėnesiui. Taip būtume gerokai sutaupę. Šį variantą atmetę, sumąstėme, jog įdomiausia būtų gyventi kas savaitę skirtingose vietose ir, jei pavyktų, skirtinguose Barselonos rajonuose. Kadangi viešbučių ieškojome iki kelionės likus vos keliems mėnesiams, pasirinkimo nebuvo itin daug, dalis apartamentų jau buvo išgraibstyti, kiti – vis dar brangūs.

Galiausiai apsistojome ties platformos „Booking.com“ siūlomais variantais: pirmajai savaitei pasirinkome grupės „Simbaba Group“ apartamentus „C211 Barcelona“, antrajai – grupės „Aspasios“ apartamentus „Fuster Apartments“. Abu jie vienas nuo kito buvo nutolę – vos 30 min. kelio pėsčiomis, įsikūrę tame pačiame Eixample rajone.

Svarbiausi kriterijai mums renkantis būstą darbostogoms buvo susisiekimo su miesto centru patogumas, virtuvė ir erdvės pačiame bute, skirtos darbui. Aiškiai žinojome, kad dvi savaites gulėdami ant lovos neišdirbsime, reikėjo patogaus stalo ir kėdžių, galimybės dirbti atskiruose kambariuose dėl nuolat vykstančių nuotolinių susitikimų. Virtuvė buvo tas elementas, kuris leido mums sutaupyti maistui, nuolat turėti arbatos ir kavos po ranka.

Taip pat žinojome ir tai, kad kas kartą, norėdami pasivaikščioti mieste, ilgai važiuoti iki jo nesiryšime. Įvertinome ir tai, kad rudenį vis anksčiau temsta, dienos būna trumpesnės. Vadinasi, galimybė iš karto po darbo įžengti į miestą buvo itin reikšminga.

Abu pasirinkti viešbučiai atitiko minėtus kriterijus, negana to – turėjo išėjimus į lauką (terasą ir balkonėlį), juose puikiai veikė internetas. To darbui iš namų mums puikiai pakako.

Ką veikėme po darbo ir ką aplankėme?

Darbo laikas ribojo mūsų galimybes lanksčiai pažinti Barseloną dienos metu, nepaisant to, pamatyti ir nuveikti pavyko nemažai. Darbostogos leido Ispanijos sostinę pažinti geriau – ne tik kaip turistui, bet ir kaip vietiniam gyventojui. Baigę darbus apie 16 val. vietos laiku, leisdavomės į ilgus pasivaikščiojimus po skirtingus rajonus ir miesto pajūrį, lankydavome parduotuves ir muziejus.

Klaidžiojome po parduotuves

Maisto prekių, drabužių, namų apyvokos, interjero ir daugelis kitų parduotuvių, taip pat turgų Barselonoje veikia iki vėlaus vakaro, 20 val., 21 val., tad galimybių visa tai aplankyti po darbo turėjome apsčiai. Man itin įdomu buvo klaidžioti po ispaniškų prekių ženklų „Zara“, „Massimo Dutti“, „Mango“, „Oysho“, „Desigual“ ir kt. erdves, aplankyti „Zara Home“, akį buvome užmetę ir į siauras „Ikea“ vitrinas.

Keliaudami visada išbandome skirtingas maisto prekių parduotuves, susipažįstame su tuo, ką valgo vietos gyventojai, kokius saldainius, daržoves perka, kokio turi jogurto ir sūrio – visa tai man visuomet labai įdomu. Itin patiko tokie prekybos tinklai kaip „Dia“ ir „Bonpreu“ – juose radome ir jau paruoštų naudoti produktų, ir šviežių daržovių, kepinių, mėsos. Kelis kartus apsipirkome ir turguje – jie išsiskyrė šviežia žuvimi ir jos gaminiais, jūros gerybėmis, po vieną parduodamais kiaušiniais, skintomis gėlėmis ir augalais. Tipiškas tokio turgaus pavyzdys – „Mercat de la Concepció“.

Po darbų užsukome į muziejus

Kiekvieną kartą keliaudami stengiamės aplankyti muziejų – jie dažnai tampa ne tik itin taikliu būdu suprasti vietos istoriją ir įkvėpti jos kasdienybės, bet ir itin įdomiai ir interaktyviai praleisti laiką. Vienas tokių muziejų, kurį aplankėme Barselonoje darbostogų metu – Barselonos jūrų muziejus. Nei viename iš lankytinų vietų sąrašų, kuriuos praverčiau prieš kelionę, jokios rekomendacijos jame apsilankyti neužtikome, bet vieno vakarinio pasivaikščiojimo metu ant lauko šviestuvo pamačiau kabančią reklamą. „Apsilankykite Barselonos jūrų muziejuje“, – skelbė jis, o fone buvo didelės, baltos jachtos prieplaukoje vaizdas. Hmm, pamaniau, galbūt ir įdomu.

Ne tik įdomu, bet ir neįtikėtina. Muziejaus pagrindas ir centras – vieno įspūdingiausių Ispanijos laivo – galeros – kopija, stūksanti buvusių laivų dirbtuvių patalpose. Muziejuje eksponuojami tikri ir atkurti įvairiausių laivų modeliai, pasakojama laivyno istorija, o ši neatsiejama nuo visos šalies – Pietų Amerikos užkariautojos, savo laiku vienos galingiausių imperijų pasaulyje – istorijos.

Barselonos jūrų muziejus dirba iki 20 val. vakaro, jame – vos keli klaidžiojantys turistai, praleisti jame galima kelias valandas, greta esančiame restorane užkąsti. Man jis įstrigo kaip vieta, kurią būtina aplankyti, norint bent prisiliesti prie Ispanijos kaip jūrų valstybės istorijos, prie Barselonos kaip reikšmingo šalies uosto vaidmens suvokimo.

Kita erdvė, kurioje lankėmės po darbo – Barselonos akvariumas. Taip, taip pat su jūra susijusi vieta. Tik jeigu Barselonos jūrų muziejuje jūrą pažįstame iš laivo kajutės, akvariume į ją galima pažvelgti iš dugno, ryklio, plekšnės akimis.

Barselonos akvariumas kažkuo panašus į Klaipėdoje įsikūrusį jūrų muziejų. Tiesa, pingvinai, kurie pristatomi kaip pirmojo pažiba, mums atėjus, atrodė, ilsėjosi nuo įkyrių lankytojų akių – sustoję ant uolos pakraščių, romiai žvelgė į mus žemyn. Tarsi netikri.

Itin didelį įspūdį Barselonos akvariume paliko… akvariumas. Į jį įeiti galima iš vidaus. Kitaip tariant, akvariumo dugnas – stiklinis, į jį žvelgti galima einant tokiu tuneliu. Tokiu būdu žuvys, rykliukai ir kiti jūrų gyvūnai plaukioja lankytojams virš galvos. Žavėtis tuo galima netrukdomai, nes į priekį iš lėto veža nedidukas eskalatorius.

Leidomės į ilgus pasivaikščiojimus po skirtingus miesto rajonus

Vienas jų – pajūris. Barselonos pajūris į abi puses tęsiasi kelis kilometrus. Išilgai jo vienos pusės eina ilga ir plati promenada – viena judriausių miesto pėsčiųjų gatvių. Jo gyventojai ir lankytojai gatve vaikštinėja, važiuoja dviračiais, riedučiais, bėgioja. Palei ją veikia prekybos centrai, kavinės, restoranai, viešbučiai. Tad šurmulio, triukšmo ir gyvenimo ten apstu.

Kaip ir pasirinkimų – galima užsukti į iki vakaro veikiančius barus, Barselonetoje – į naktinius klubus, pietų ar vakarienės prisėsti jūros gėrybėmis vaišinančiuose restoranuose, prisėsti ant vėsaus smėlio šalia jūros ar ant milžiniškų akmenų prie molų. Vien vaikščioti palei jūrą ten ir būti yra gera.

Lygiai tą patį jausmą patyrėme ir leidęsi į kelionę po Gràcia rajoną. Tai viena seniausių ir tikrai unikali miesto dalis, ryškiai kontrastuojanti su ta, kurioje įsikūrėme – Eixample rajone. Gràcia rajone gatvelės siauros, kai kurios skirtos tik pėstiesiems. Gausu nedidelių aikščių, kuriose – vaikų žaidimų aikštelės, bažnyčių prieigos, jų pakraščiai per perimetrą – nustatyti stalais ir kėdėmis, vietos ir aplinkinių gatvių gyventojai ten mėgaujasi kava, alumi ar vynu.

Gràcia rajonas man paliko kiek rausvo, šviesaus, lapuoto ir šeimyniškai judraus įspūdį. Ten lankėmės du ar tris kartus ir visada pasiklysdavom, bet taip pat visus kartus iš jo išėjome maloniai nustebę ir pailsėję nuo transporto šurmulio.

Maistas Barselonoje: nuo pusryčių iki vakarienės

Galimybė greitai ir patogiai papietauti, užkąsti tarp nuotolių susirinkimų, pasigaminti pusryčius darbostogų buvo itin svarbi. Per tris savaites Barselonoje išbandėme ir maisto pristatymą į namus, ir pusryčių prisistatymą ant viešbučio stalo 🙂

Pigus pristatymas ir aibė pasirinkimų

Taip apibūdinčiau maisto pristatymo į namus paslaugą Barselonoje. Mes rinkomės vieną iš mums pažįstamų variantų – „Uber Eats“, bet esu tikra, kad yra ir kitų, vietinių maisto pristatymą į namus teikiančių platformų.

Sunkiausia užduotis, nusprendus maisto užsisakyti į namus, buvo išsirinkti iš aibės pasiūlymų – net nesiimsiu vardinti visų virtuvių ir restoranų, bet man akys raibo. Kaip ir nuo kainų – didelių skirtumų tarp patiekalų kainų pristatymo programėlėje ir pačiame restorane nepastebėjome, pristatymo kainos svyravo nuo kelių dešimties centų iki 3,5 euro. Visi maisto pristatymai užtruko iki 30 min., pristatymo patvirtinimui užteko lietuviško telefono numerio (priešingai nei, pavyzdžiui, Niujorke).

Pusryčiams – bandelės į namus

Pusryčius paprastai valgydavome viešbutyje – tam iš anksto parduotuvėje nusipirkdavome duonos, sūrio ar kumpio, jogurto ir dribsnių, riešutų kremo. Visuose viešbučiuose buvo orkaitės, maisto gaminimui reikalingi indai, tad maitintis namuose buvo itin patogu. Vis dėlto nuo pat pirmos minutės Barselonoje aš negalėjau atitraukti akių nuo bandelių kepyklėlių. O jų mieste buvo apstu! Nuo pat ankstaus ryto jų prekystalius nuklodavo kruasanai, bandelės su obuoliais, kremu, šokoladu ir kitais įdarais, cinamoninės, mielinės, sluoksniuotos bandelės, kepiniai ir sumuštiniai su sūriu, kumpiu, daržovėmis ir pan.

Visų jų išragauti nepavyko, tačiau visi pasirinkimai buvo itin vykę. Į namus pusryčiams iš netoliese viešbučių esančių kepyklėlių buvome parsinešę kruasanų, sumuštinių su kumpi ir sūriu, mielinių bandelių su cukraus pudra, taip pat sluoksniuotų bandelių, ragavome ir keksiukų su šilauogėmis, riešutų sviestu ir šokoladu.

Beveik kaip namie

Maisto pristatymu ir pusryčiais iš netoliese esančių kepyklėlių vaišinomės tikrai ne kiekvieną dieną. Pietus ir vakarienes gaminomės ir namie. Tarp receptų – vištienos sriuba su makaronais, morkomis, brokoliais, bulvėmis, makaronai su jautiena ir pomidorais, džiovintų razinų kompotas – ar neminėjau, kad dalį darbostogų buvome peršalę? 🙂 Porą kartų pietums ir vakarienei rinkomės šviežius virtinius, pica iš netoliese esančio prekybos centro, humusą.